Tikėjimo biologija

„Ar Čarlzas Darvinas tikrai buvo teisus, kai tvirtino, kad išlieka tik geriausiai prisitaikiusieji ir kad evoliucijos variklis yra kova už būvį? O gal išlieka tie, kurie sugeba geriausiai bendradarbiauti? Ir gal evoliucijos variklis yra ne kova, o meilė?
Problema ta, kad 99 procentai visuomenės – „eilinė publika“ dar tebesilaiko pasenusių ir neveiksmingų įsitikinimų, kad jie yra genų aukos, todėl susitaiko su visais savo trūkumais ir ligomis – esą padėties pakeisti negalima, nes tokia yra Gamtos valia. Tai pati baisiausia šiuolaikinio žmogaus klaida… modeliuodamas ląstelių bendruomenių veiklą, aš padariau išvadą, kad esame ne genų aukos, o savo likimo šeimininkai, gebantys gyventi be ligų ir susikurti gyvenimą, kupiną ramybės, laimės ir meilės.“ / Bruce H. Lipton/
B Lipton 001
Briusas Liptonas (Bruce Lipton, g. 1944 m.) yra vienas iš žinomiausių naujosios biologijos mokslo tyrėjų. Gilindamasis į ląstelės biologiją jis iškėlė teiginį, kad ląstelės „smegenų“ vaidmenį atlieka membrana (ląstelės „oda“), o ne branduolys, kaip tvirtina šiuolaikinė biologija. Padaręs prielaidą, kad ląstelės veiklą kontroliuoja aplinkos signalai, tarp kurių ir minties jėga, bei remdamasis kvantinės fizikos dėsniais, Briusas Liptonas įvedė į biologiją dvasinį matmenį.

„Gražiausia ir giliausia emocija, kokią tik galime patirti, yra mistikos pojūtis. Tai viso tikrojo mokslo galia.“ /Albertas Enšteinas/

Visi medicinos studentai bent jau probėgomis susipažįsta su teiginiu, kad protas gali paveikti kūną. Jie sužino, kad dažnas pacientas pasijunta geriau, kai patiki, jog gavo veiksmingų vaistų, nors iš tikro vaistų jis negauna. Reiškinys, kai ligoniai pasveiksta gerdami cukraus ar panašias chemiškai neveiklias tabletes, medicinoje vadinamas placebo efektu.

Atlikti tyrimai jau parodė, kad placebas veikė ne tik XIX amžiuje, kai buvo taikomi gydymo metodai, kurie dabar mums atrodo juokingi. Placebas veikia ir dabar, kai medicina apsirūpinusi sudėtingomis technologijomis bei priemonėmis, tarp kurių toks „konkretus“ įrankis kaip chirurgija.

Žurnale New England Journal of Medicine 2002 metais aprašytas Bailoro medicinos mokykloje (Baylor School of Medicine) atliktas eksperimentas, kurio tikslas buvo įvertinti, kiek yra veiksmingi chirurginiai metodai gydant pacientus nuo aštrių ir labai varginančių kelio skausmų. [Mosley, et al, 2002] Tačiau eksperimentas buvo platesnis nei vien chirurginių metodų tyrimas. Pagrindinis straipsnio autorius daktaras Briusas Moslis (Bruce Mosley) rašė: „Kiekvienas geras chirurgas žino, kad chirurginėje praktikoje negali būti jokio placebo efekto.“ Bet jam rūpėjo nustatyti, koks operacijos elementas „atsakingas“ už paciento patiriamą palengvėjimą. Moslio tyrėjų komanda suskirstė pacientus į tris grupes. Pirmos ir antros grupės pacientams chirurgai atliko standartines operacijas. O visiems trečios grupės pacientams buvo atlikta „netikra“ operacija: tik nejautra ir pjūviai skalpeliu, o paskui chirurgai nieko nedarydavo, tačiau kalbėdavo ir elgdavosi taip, lyg toliau būtų vykusi operacija, net šliūkštelėdavo fiziologinio skysčio, imituodami įprastinę kelio plovimo procedūrą. Paskui visoms trims grupėms skyrė vienodą pooperacinę slaugą ir reabilitacinę gimnastiką.

Rezultatai gydytojus pribloškė. Suprantama, pirmos dvi grupės, kurioms buvo atliktos operacijos, sveiko, jų būklė, kaip ir tikėtasi, gerėjo. Bet pacientai, kuriems buvo atlikta placebo operacija, sveiko ir jų būklė gerėjo lygiai kaip ir kitų operuotų pacientų! Nors per metus JAV atliekama 650 tūkstančių kelio artrito operacijų, kurių kiekviena kainuoja apie 5 tūkstančius dolerių, Moslis drįso viešai pripažinti: „mano, kaip chirurgo, gebėjimai šiems pacientams nieko nedavė. Visa kelio osteoartrito chirurginio gydymo sėkmė priklausė nuo placebo efekto“. Paskui per vieną televizijos laidą parodė placebo grupės pacientus, kaip jie vaikščiojo ir žaidė krepšinį, žodžiu, judėjo taip, kaip „prieš operaciją nė nesvajojo“. (Tai jų pačių žodžiai.)

Tačiau yra ir kita medalio pusė, tai neigiamo mąstymo poveikis, dar vadinamas nocebo efektu.

Daktaras Midoras ištisus tris dešimtmečius stebėjo įvairius nocebo pasireiškimus. 1974 metais jo pacientas buvo toks Semas Londas (Sam Londe), buvęs avalynės prekybininkas, kuriam gydytojai diagnozavo „visiškai nepagydomą“ stemplės vėžį. Žinoma, Londą gydė, bet visi medikai „žinojo“, kad šios formos vėžys neišvengiamai atsinaujins. Todėl nebuvo nieko keista, kad po kelių savaičių Londas mirė.

Bet tada nutiko visiškai neįtikėtinas dalykas: skrodimas parodė, kad Londas turėjo tiktai kelis mažyčius vėžio židinėlius, kurie tikrai negalėjo būti mirties priežastis. Buvo keli židinėliai kepenyse ir vienas plaučiuose, bet nebuvo rasta jokių stemplės vėžio pėdsakų, o juk gydytojai manė, kad pacientas mirė kaip tik nuo to. Midoras Discovery Health kanalui pasakė: Jis mirė turėdamas vėžį, bet ne nuo vėžio.“ Tai nuo ko gi mirė Londas, jei ne nuo stemplės vėžio? Ši ligos istorija Kliftonui Midorui nedavė ramybės net po trijų dešimtmečių: „Aš maniau, kad jis serga vėžiu. Jis taip pat manė, kad serga vėžiu. Visi aplinkui manė, kad jis serga vėžiu… ar neatsitiko taip, kad aš atėmiau iš jo viltį?“ Nerimą keliantys nocebo atvejai verčia spėti, kad gydytojai, tėvai ir mokytojai gali atimti iš žmogaus viltį ir užprogramuoti jį patikėti savo bejėgiškumu.

Kai suvokiame, kaip teigiami ir neigiami įsitikinimai valdo mūsų biologiją, galime pradėti kurti sveiką ir laimingą gyvenimą.

Didis persų poetas Rūmi žinojo, kad geriausiai vaikų ir suaugusių augimą skatina meilė:

Tuščias be meilės praleistas
Gyvenimo laikas…
Meilė yra gyvybės versmė –
Gerkit iš jos visa širdimi ir siela…

Taip, persų poeto Rūmi žodžiai apie meilės jėgą yra kilnūs, tačiau jūs sunkiai patikėsite, kad jie tinka ir šiais neramiais laikais – juk dabar manoma, kad išgyventi lemta tik tiems, kurie geriausiai prisitaikę ir stipriausi. Argi Darvinas buvo neteisus, teigęs, kad smurtas yra gyvenimo pagrindas? Argi kova nėra būdas išlikti gamtoje? Prisiminkime dokumentinius filmus, kuriuose vieni gyvūnai tyko kitų, medžioja ir vieni kitus žudo? Nejau žmonės neturi įgimto polinkio smurtauti? Daroma tarsi logiška išvada: gyvūnai yra žiaurūs, žmonės yra gyvūnai, taigi žmonės irgi yra žiaurūs.

Žmogus yra mitybos grandinės viršuje. Mūsų išlikimas priklauso nuo žemesnių pagal evoliucinę hierarchiją organizmų žudymo, kita vertus, mums patiems negresia būti suvalgytiems, nes šioje grandinėje aukščiau už mus jau nieko nėra. Todėl nėra būtinybės naudoti smurtą kaip gynybos priemonę. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės nepavaldūs gamtos dėsniams. Juk esame mirtingi ir sulaukę baigties kūniškąjį pavidalą grąžinsime gamtai, kur jis bus perdirbtas ir atiduotas aplinkai. Kol gyvi žmonės yra maisto grandinės viršūnėje, tačiau mirusius juos sunaikina organizmai, esantys pačioje grandinės apačioje – bakterijos. Toks yra gyvybės ir mirties ratas.

Dažniausiai žmogaus vykdomas smurtas nėra nei būtinas, nei įgimtas, juo labiau tai nėra paveldėtas „gyvuliškas“ išlikimo instinktas. Privalome sustabdyti smurtą. Geriausias būdas tai padaryti yra suvokti, jog esame dvasingos būtybės, kurioms meilės reikia tiek pat kiek ir maisto. Jei norime, kad žmonių civilizacija augtų ir gyventų sveiką gyvenimą sveikoje planetoje, pripažinkime, jog to tikslo padės siekti nauja etinė norma: Išgyvena Labiausiai Mylintys.

Parengta pagal:
Bruce H. Lipton Ph.D. Tikėjimo biologija: ji pažadina sąmonės jėgą, išlaisvina materiją ir kuria stebuklus. Iš anglų k. vertė Virginija Bertulė. Kaunas: Mijalba, 2011. – 224 p.

admin

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *