Vedos

Vedos

Vedos (žinojimas) – kanonizuotas sakralinis arijų genčių tekstų rinkinys. Vedų literatūrai priskiriami keturi himnų, giesmių ir ritualo formulių rinkiniai: (Rigveda, Samaveda, Jajurveda ir Atharvaveda) bei jų komentarų rinkiniai (Brahmanai, Aranjakai ir Upanišados). Seniausias ir žymiausias Vedų rinkinys yra Rigveda.
Vedos – senovės Indijos literatūros paminklai. Jos teikia žinių apie Indijos genčių perėjimą iš pirmykštės bendruomenės santvarkos į klasinę visuomenę, atspindi socialinę ekonominę, kultūrinę senovės Indijos praeitį, religiją ir mitologiją.
Senovės indai tikėjo, kad žmogaus gyvenimui daug įtakos turi dangaus šviesuliai, kosminė energija, dievų valdomos gamtos jėgos. Dievų malonė pelnoma tik aukomis, kurias palydi tam tikros giesmės – himnai. Tie himnai, taip pat maldos ir religinio ritualo formulės tūkstančius metų buvo žynių (brahmanų) perduodamos iš lūpų į lūpas, o vėliau pateko į rinkinius – vedas. Nėra tiksliai žinoma, kada formavosi ir buvo užrašytos skirtingos Vedų dalys. Manoma, kad tai galėjo įvykti II tūkstantmečio pabaigoje – I tūkstantmečio pirmoje pusėje pr. m. e. Šie kūriniai hinduistų iki šiol laikomi šventosiomis knygomis, dieviškojo apreiškimo dalyku (Šruti – „išgirsta“).

Vedų yra keturios: Rigveda, Jadžurveda, Samaveda, Atarvaveda. Seniausia ir svarbiausia yra Rigveda. Jos 1028 giesmės skirtos seniesiems indo – ariškiesiems dievams, ypač Indrai ir Agnini, garbinti. Jadžurveda – giesmių rinkinys su religinių apeigų reikšmės paaiškinimais, kurie parašyti proza. Aukojimo ritualui skirti himnai yra Samavedos rinkinyje. Paskutinioji dalis, Atarvaveda, skirta eiliniams tikintiesiems. Ją sudaro giesmės, kerėjimo formulės, padedančios apsiginti nuo piktųjų dvasių, ligų ir kitų blogybių. Mažesnę literatūrinę vertę turi žyniams skirti religinių apeigų vadovai – Brahmanai. Tačiau jie komentuoja vedas, todėl yra tikras žinių apie tuometinę kalbą, papročius ir istoriją lobynas. Kitas vedų priedas – Aranjakai, patarimai atsiskyrėliams, gyvenantiems miškuose ir siekiantiems moralinio tobulumo. Upanišadose vedos aiškinamos ir filosofiškai pagrindžiamos. Žodis „upanišada” reiškia „paslapčių mokslas”. Upanišadose, kurias kūrė ne tik žyniai, bet ir pasauliečiai – filosofai, valdovai, daugiausia kalbama apie žmogaus bei dievybės prigimtį, Visatos sukūrimą.

Vedinės pasaulėžiūros ištakos Lietuvoje

Dažni klausimai – iš kur mūsų protėviai, kas mes esam, kaip elgtis tikrovėje, kaip garbinti dievą, kokia mūsų ateitis, kokiais būsime po mirties.

Europos požiūriu į šiuos klausimus atsakinėja filosofija, krikščionybė ir vedų pasaulėžiūros mokslas.

Krikščionybė radosi ant Romos imperijos gruvėsių, o pačios Romos imperijos atsiradimas siejama su antikos filosofais. Vienas iš tokių filosovų buvo Platonas, kurio tikrasis vardas yra Aristoklas. Platonas, – tai Aristoklo pravardė, reiškianti “platusis”. Tad Platonas neabejotinai vedinės kilmės žodis. Kitas dalykas įrodantis Aristoklo ryšius su vedine pasaulėžiūra yra jo plėtojama dialektinė samprata. Būtent dialektiniai samprotavimai plačiai nagrinėjami vediniuose veikaluose Nyaya.

Kitas įrodymas, – nemaža Baltijos gintaro archeologai yra radę antikinių šalių teritorijose. Kretos saloje atkasus Mikėnų kultūros kupolinius kapus, buvo rasta baltiškos kilmės gintaro. Todėl neatsitiktinai gyvenvietės su pavadinimu Nida yra tiek baltų vietovėse, tiek Kretoje.

Tad vakarų filosofijos, kuri kildinama iš antikos filosofų, šaknys neabejotinai glūdi vedinėje kultūroje.

Tad mąstant iš kur filosofinės ir religinės kryptys atsirado, kokie lietuvių ryšiai su vedine pasaulėžiūra verta prisiminti vedų pasakojimus apie pasaulio pradžią. Kalbama kad “Pradžių pradžioje buvo prakriti be dvasios. Tačiau Visatos kūrėjo dvasios purušos įdvasino prakriti taip sukurdamos materialiąją gamtą.”. Kitaip sakant pradžioje buvo chaosas (pakrika), tačiau kūrėjui pakrikoje pritaikius paruošas radosi gyvoji gamta Žemėje. Šiandien sakome, kad kai mokykloje artėja atsiskaitymas, reikia pakrikusį dėmesį paruošti atsiskaitymui, dedant žinias į atmintį suteikti mintims energijos.

Minti, atminti, atmintis. Atma – visatinis aš pats, tai yra visatinės sąmonės dalis asmenyje. Kadangi visatinėje sąmonėje yra visos žinios, tai asmeniui belieka paruošti savo indiviualiąją sąmonę, savo atmintį, kad jis taptų visatinės sąmonės dalimi. Kitaip sakant kad asmuo taptų žinančiu.

Įdomu, kad atma įvardijima kaip visatinės sąmonės dalelytė o jiva, – kaip individualioji sąmonė. Kitaip sakant gyvojoje gamtoje yra autonominės sąmonės jivos. Todėl ir pavadinimas gyvatė, kad žalčiuose apsigyvena autonominės sąmonės jivos kaip dievybės….

Asmenyje yra atma ir jiva. Kiekvienos jivos tikslas yra kuo tampriau užmegsti ryšį su atma. Tačiau kas yra Asmuo?

Peržvelkime į tos pačios šaknies ar panašaus skembesio lietuviškų žodžių prasmes: aumuo – supratimas, nuovoka, intelektas, sielvartas; omuo – nuovoka; omenis – atsiminimo galia, sugebėjimas mąstyti; omė – pajauta…

Tad žodis “asmuo” tarsi išvestas iš žodžių sandaros AšOmuo. Būtent omuo, – tai nemedžiaginė žmogaus esmė, suteikianti žmogui gyvastį, sąmonę, karminę atmintį… Tai nemirtingasis aš. Vedine samprata asmuo, – tai nemirtingoji autonominė siela ir atma viename.

Vedinėje pasaulėžiūroje pateikiamas dieviškasis kūrėjo garsas Aum. Jį teisingai tariant atsiveria gyvasties kanalas viršugalvyje kuriuo sudaromas ryšys su Visata. Atitikmenys lietuvių kalboje: maumuo – supratingumas, tam tikra vieta galvoje; momuo – viršugalvis; aumonė – sąmonė, meditacinė būsena.

Tad antikos, vėliau ankstyvieji romėnų filosofai, neabejotinai turėję jungčių su vedine tradicija, žavėdamiesi sėmėsi išminties iš vedinių samprotavimų, tuo pačiu perteikdami mintis savo gentainiams. Antikos filosofai stengėsi būti tarsi vediniais rišiais, rišdami įvairius dalykus į visumą, kad būtų galima sistemingai patekti valstybės, teisines sampratas.

Dabar reiktų panagrinėti Lietuvos, kaip valstybės, ištakas. Istorikų raštuose tenka aptikti teiginius, kad pavadinimas Lietuva kilęs nuo upelio Lietava. Ir kad Lietuvos valstybė kūrėsi baltų genčių gyvenamose vietovėse o įkūrėjas yra kunigaikštis Mindaugas. Tačiau kuo šiuo atveju dėtas Jonavos apylinkėse iš Lietaukos raisto ištekantis upelis Lietava, dar turintis intaką Lietaukėlę/Lietavėlę, kai Slovakijoje šalia miestelio Žilina yra vietovė pavadinimu Lietava o Dzūkijoje taip pat yra gyvenvietė su pavadinimu Žilinai. Taip pat pietryčių Ukrainoje, Podolėje yra miestelis Lietava.

Sugalvojimas apie Mindaugą kaip valstybės įkūrėją taip pat neturi pagrindo, kadangi Vilnius jau nuo Šventaragio laikų minimas kaip viena iš pagrindinių vedinių kulto vietų, o gintaro keliai privalėjo būti organizuojami valstybiniu mastu, nes reikėdavo saugiai prekes gabenti net iki dabartinės Graikijos vietovių. Pavienės gentys to būtų neįstengę daryti šimtmečiai nenutrūkstamai.

Tad iškyla du klausimai: koks tikrasis baltų ryšys su dabartiniais slavais ir koks baltų kultūros ryšys su indiškosiosmis vedinėmis tradicijomis.

Baltiškieji pavadinimai yra paplitę nuo galų iki galindų, tai yra nuo dabartinės Prancūzijos iki Maskvos. Kitaip sakant tai vediniai pavadinimai, kuriuos daugelyje vietovių perdengė kitų tradicijų tarimai. Europoje sąmoningas vedinės pasaulėžiūros laikymąsis palaipsniui vis traukėsi iki baltiškų vietovių. Kaip pavyzdį galima imti pamaskvės atvejį, – žodžiai vilga(ilga), rusenti, rasa, tapo volga rusais. Dabar yra sakoma, kad mes visi esame rasai, yra pristatomos rasų vedos. Tad neabejotinai tiek slovakų, tiek rusų, tiek baltų ištakos yra vedų kultūroje. Iš čia galima paaiškinti žodžio Lietuva prasmę. Tikėtina, kad Europoje traukiantis vietovėms, kuriose išpažįstamos vedos, norintys išlaikyti protėvių religiją kėlėsi į besilaikančią vedinės kultūros vietovę dabartinę Lietuvą. Kitaip sakant įvairių giminingų genčių atstovai susiliejo į bendrą darinį gynybai tapdami Lietuva. Dar išlikęs anų laikų posakis, kad vyras turi būti geras karėj, ūkėj ir lietoj (dvasingume).

Kitas klausimas kaip baltai susiję su indiškosiomis vedinėmis tradicijomis. Teigiama, kad dabartiniai Lietuvos gyventojai kildinami iš baltų ir fino-ugrų. Fino-ugrams būdingas klajokliškas, šamanistinis gyvenimo būdas. Šamanizmas suvokiamas kaip priemonė integraliam ryšiui su gamtine aplinka išlaikyti. Tačiau šamanizme nėra griežtai nustatytų kulto vietų.

Baltų kultūroje yra pastoviosios gyvenimo ir kulto vietos, – alkvietės, piliakalniai, kaimai. Kaip Indijoje yra ašramai. Taip pat yra bendra pastanga suvokti dieviškumą, kaip visumą. Suvokiamas Praamžius kaip visa ko kūrėjas, darnos sergėtojas. Kulto vietos parenkamos kruopščiai ištyrus, pajautus jų tinkamumą. Manoma, kad ašramas yra nuo AšaraMas, tai yra ašramai randasi tose vietose, kur nukrenta dievo ašara. Bramanai, rišiai, žyniai. Kaip Šventaragis.

Kitas bendrumas yra dievų ir esybių atitikmenys, – Perkūnas-Indra, Laumė-Kali, Vėlinas-Šyva, Vytis-Kalki, Deivė – Devi. Taip pat visi religiniai teiginiai yra bendri ar turintys atitikmenis: mantra – įmantrus; mala – molas, akmenų ar gintaro grindinė; sutra – sutraukta, santrauka; guru – gurus, besidalinantis, išsibarstantis po mokinius; vaišijai – vaišintojai, gamintojai; Mitra – mitrus, Krišna – kirsna ir t.t.

Tad kažkada vedinė gyvensena buvo paplitusi plačiai po Europą. Dalis jos atstovų persikėlė į Indiją, Persiją. Indijoje pavyko išlaikyti pagrindinius pasaulėžiūros lobius. Be to pačios vedos tapo įvairų tradicijų pagrindu. Tik atsitiko taip, kad tokios vedų pavyzdžiu susidarusios tradicijos kaip budizmas ir krikščionybė tapo priešprieša vediniam požiūriui. Šiandien tokių priešpriešų stengiamasi išvengti.

Tačiau daug tradicijų išlaikė tarpusavyje draugiškus ryšius. Tai ajurvedos, krišnos, jogos, baltų, bono, avestos tradicijos. Šios tradicijos susidarė skirtingų vedų mokytojų ir aplinkybių dėka. Tačiau tai iš esmės tos pačios vedų pasaulėžiūros nuostabi įvairovė.

Tad kaip anksčiau įvairios gentys susiliejo į Lietuvą kad apgintų savo gyvenimo būdą, taip dabar Lietuva privalo tapti vieta, kur susiliejus įvairioms vedinėms tradicijoms susidarytų visapusiška, inovatyvi, laiminga, dvasinga lietuvių vedinė bendruomenė. Kad būtų kuriama valstybė, kurioje gera gyventi.

Dvasinis pasaulis (Param Dhama) – aukščiausia buveinė, vadinama „tri pada vibhuti“, išvertus tai reiškia – užimanti 3\4 visos visatos kūrinijos. Joje gyvena dauguma gyvų visos kūrinijos būtybių – apie 90%.

Vedos Dvasinį pasaulį vadina „sat čid ananda“, tai reiškia – pripildytas amžinybės, žinojimo ir palaimos. Visos būtybės yra sutvertos gyventi ten, ir visos jos turi tas pačias išvardintas savybes: savo prigimtimi jos amžinos, turi visišką žinojimą ir nuolat išgyvena palaimą.

Dvasiniame pasaulyje yra daug dvasinių planetų Vaikunthų, kurios visos yra žymiai didesnės už bet kurią materialią visatą. Pagrindinėje Dvasinio pasaulio planetoje Goloka Vrindavanyje arba Krišnalokoje yra pati pirmapradė Aukščiausia Dievo Asmenybė – Krišna ir jo artimiausi amžinieji palydovai.

„Šrimad Bhagavatam“ taip aprašo Vaikunthos planetas ir jų gyventojus:

Šios Dievo buveinės nepasiekia materialios nemokšiškumo ir aistros gunos, ten klesti tik Gėrio guna. Ši buveinė nepaklūsta netgi laikui, nekalbant apie iliuzorinę išorinę energiją, kuriai šioje transcendentinėje karalystėje nėra vietos. Visi, kas ten gyvena, ir pusdieviai, ir demonai, lenkiasi Dievui kaip jo ištikimi tarnai.

Švytintys Vaikunthos gyventojų kūnai yra dangiškai melsvo atspalvio. Jų akys kaip lotosai. Juos dengia gelsvi rūbai, o jų išorė spindi nepaprastu patrauklumu. Visi jie yra jauni, jie turi po keturias rankas, visi pasipuošę nuostabiais papuošalais ir dekoruotais perlinių karolių medaljonais.

Materialus pasaulis. Mūsų materiali Visata yra rutulio formos, jos diametras 4 milijardai mylių, joje gyvena 8 400 000 rūšių gyvų būtybių. Visose materialiose visatose gyvena tik apie 10 % gyvų visos kūrinijos sutvėrimų. Egzistuoja milijonai ir milijardai materialių visatų. Mūsų visata yra tik viena iš jų. Ji yra rutulio formos, kurio plotas 2 000 000 000 х 2 000 000 000. Materialią Visatą gaubia septyni apvalkalai, kuriuos sudaro atitinkamai žemė, vanduo, ugnis, šviesa, oras, eteris, ego. Pirmojo apvalkalo storis yra 80 milijonų mylių, o kiekviena sekanti – 10 kartų storesnė prieš tai buvusią.

Visą materialią Visatą sudaro „prakriti“ – materiali gamta, t.y., Dievo energija įvairiuose „puruša avataruose“ (ekspancijose), ir ją sudaro 8 išreikštos maha bhuta dalys:

5 grubios (gigantiškos): žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris
3 subtilios: protas, išmintingas protas, klaidingas ego.

Pusę Visatos užima Garbhodaka vandenynas, kitą dalį sudaro sferinis kupolas, kuriame yra begalė planetinių sistemų. Planetos, tik esant tam tikroms joms palankioms aplinkybėms, sklando ore kaip besvoriai rutuliai, kuriuos valdo savi vidiniai nustatymai.

Pagal vedas yra 14 planetų sistemų rūšių, kurias sudaro aukščiausios (rojaus), vidutinės (Žemės tipo), ir žemosios (pragariškos) planetos. Visi be išimties dangaus kūnai užpildyti gyvų būtybių. Materialioje Visatoje yra 8 400 000 rūšių gyvų būtybių – judančių ir nejudančių. Visas gyvas būtybes Vedos skirsto į:

4 000 000 – žmogiškos gyvybės formos
3 000 000 – gyvūnai
1 000 000 – paukščiai
1 100 000 – šliužai ir vabzdžiai
900 000 – vandens būtybės
2 000 000 – augalai

Vedos kalba apie tai, kad mūsų materialus pasaulis nėra tobulas, nes jame egzistuoja kančia, ligos, gimimas ir mirtis, ko nėra Dvasiniame pasaulyje, kuris perpildytas amžinybės, žinojimo ir palaimos. Materialiame pasaulyje gyvena vos 10% visų gyvų būtybių, o kitos 90% gyvena Dvasiniame pasaulyje.

Šio pasaulio sukūrimo priežastis yra gyvo sutvėrimo noras mėgautis atskirai nuo Dievo, tokią pasirinkimo laisvę suteikia Aukščiausias Dievas. Todėl gyvos būtybės, kurios nepripažįsta Dievo ir nori tenkintis jo materialia energija bei valdyti ją, patenka į šį materialų pasaulį. Todėl dažnai jos vadinamos „puolusiomis dvasiomis“. Materialus pasaulis joms tampa panašiu į kalėjimą, iš kurio ne taip jau ir lengva ištrūkti.

Bet pagal „Šrimad Bhagavatam“ (2.7.50 komentaras) „Aukščiausio Dievo negalima kaltinti už šio kančių ir gedulo kupiną materialaus pasaulio sukūrimą, kaip negalima kaltinti karaliaus, kad jo valstybėje egzistuoja kalėjimai. Kalėjimas – svarbi valstybės santvarkos dalis, skirta tiems, kas nepaklūsta valstybės įstatymams. Lygiai taip pat kančios kupinas pasaulis yra tik laikinas Dievo kūrinys, skirtas tiems, kas pamiršo Jį ir siekia valdyti iliuzinį pasaulį.

Visgi Dievas visada nori grąžinti pas save namo puolusias dvasias, todėl ribotoms gyvoms būtybėms sudaro visas sąlygas tam: duoda autoritetingus šventraščius, siunčia savo atstovus ir netgi pats įsikūnija šiame pasaulyje.

Pusdieviai – tai labiau išsivysčiusios gyvos būtybės, gyvenančios aukštesniosiose materialaus pasaulio rojaus planetose. Aukščiausia Dievo asmenybė suteikia joms „adhidaivinių jėgų“, t.y. tam tikrų savybių, kuriomis pagal Jo valią šios valdo įvairias materialaus pasaulio sritis bei energijas, pavyzdžiui, Saulę, Mėnulį, lietų, vėją ir pan.

Mūsų materialiame pasulyje egzistuoja 33 pagrindiniai pusdieviai ir milijonai žemesnio rango pusdievių. Pateikiame vos keletą:

Brahma – Aukščiausias pusdievis, valdantis materialią Visatą.
Indra – rojaus planetų Galva, lietaus, perkūnijos ir žaibo Dievas.
Surja – Saulės Dievas (dabar vadinamas Vivasvan)
Čandra – Mėnulio Dievas (kitas vardas Soma)
Agnis – ugnies Dievas
Vaju – vėjo Dievas
Varūna – vandens Dievas
Kandarpa – meilės Dievas
Kartikėja – karo Dievas
Jamaradžas – mirties Dievas
Arjama – valdo protėvių planetą Pitri
Višvavasu – rojaus planetų muzikantų ir dainininkų gandharvų Karalius
Višvakarma – pagrindinis pusdievių Architektas
Kubera – Jakšasų ir Rakšasų turtų saugotojas
Brihaspati – pagrindinis Indros Žynys
Sarasvati (Bharati) – mokslų Deivė
Durga – įasmeninta materiali energija, Šivos žmona
Ganešas – Šivos sūnus
Uša – Šivos žmona
Sadhi – šiam pusdieviui lenkiamasi, kad išgarsėtum.

O čia pusdieviai, kuriems lenkiasi tie, kas yra neišmanymo gunoje:

Kala Bhairavė
Šmaišana Bhairavė
Čandika
Šani

Aukščiausia Dievo Asmenybė. Savo esme visi Vedų raštai skirti aprašyti Aukščiausiai Dievo Asmenybei, Jo savybėms, formoms, santykiams su Juo ir Jo darbams. Pats Dievas apie Save sako: „Aš esu visų Dvasinių ir Materialių pasaulių šaltinis. Viskas atsiranda iš manęs“.

Yra daug Aukščiausios Dievo Asmenybės apibūdinimų. Seniausias Vedinis raštas „Brahma Samhita“ sako: „Govinda, Krišna yra priežasčių priežastis, Jis yra pirminė priežastis, Jis pati amžinybės, žinojimo ir palaimos forma“. Kituose raštuose sakoma: „Aukščiausia Dieviškoji Asmenybe, Tu – amžinoji būtis, Tu – tyriausiasis, Tu – absoliuti Tiesa“.

Aukščiausias Dievas save išreiškia trimis aspektais:

Brahma – beasmenis „brahma džjoti“ švytėjimas.
Paramatma (aukščiausioji dvasia) – lokalizuotas Dievo aspektas, esantis kiekviename kūrinijos atome.
Bhagavan – Aukščiausia Dievo Asmenybė.

Aukščiausias Dievas vienas ir tik vienas, jis pats paskleidė Save įvairiomis ekspancijomis, dalimis ir dalelėmis. Viskas, kas egzistuoja dvasiniuose ir materialiuose pasauliuose, yra Dievas.

Dvasiniame pasaulyje „Paravjamoje“ kiekvieną dvasinę planetą Vaikunthą valdo tam tikra visiška Dievo ekspancija. Kartais Aukščiausias Dievas nužengia iš savo Dvasinio pasaulio į materialų. Kaip sakoma „Bhagavat Gitoje“: Kai pasaulį užvaldo bedievystė, aš pats nužengiu į materialų pasaulį, kad nuteisčiau bedievius ir išgelbėčiau teisiuosius bei atstatyčiau religijos principus“. Nužengusio į materialų pasaulį Dievo inkarnacija vadinama Avataru. Iš Dvasinio Pasaulio Dievas Krišna nužengia į Žemę kartą per Brahmos dieną, t.y., kas 8 640 000 000 metų. Šiuo atžvigiu mums labai pasisekė, nes Krišna buvo įsikūnijęs Žemėje, šventoje Indijos vietoje Vrindavane vos prieš 5 000 metų.

Vedos tvirtina, kad Aukščiausias Dievo Asmuo neturi vieno vardo, bet jis yra vadinamas pagal savo begalines savybes. Ir kad mums būtų paprasčiau suvokti, sakoma, kad Dievas turi tūkstančius vardų.

Štai keletas jų:

Ačjuta – reiškia Nepaliestas nuodėmės
Addžita – Nenugalimasis
Adhokšadža – Nepasiekiamas materialiam, pojūtiniam patyrimui
Asamaurdhava – Neprilygstamas ir Nepralenkiamas
Atmarama – Randantis pasitenkinimą savyje pačiame
Buda – Nušvitęs
Bhagavan – Aukščiausia Asmenybė
Višnu – Palaikantis viską, kas egzistuoja
Govinda – Jausmų, karvių valdovas
Dhijampati – Išmintingo proto valdovas
Jogešvara – mistinių jėgų Valdovas
Krišna – Visa kerintis
Kešava – demono Keši nugalėtojas
Madhusudana – demono Madhu nugalėtojas
Mukunda – Dovanojantis išsivadavimą
Narajana – Žinių šaltinis ir visų gyvų būtybių poilsio veita
Paramešvara – Aukščiausias valdovas
Rama – Visa pralinksminantis
Urukrama – Tas, kuris veikia nepasiekiamu ir nuostabiu būdu
Hršikeša – Jausmų valdovas
Hari – Turintis visas dvasines jėgas ir energijas.

Taip pat egzistuoja begalė kitų vardų, bet iš jų visų Krišna yra pradinis vardas. Pagal vedinį evoliucijos suvokimą, visi gyvi organizmai prasidėjo iš vieno vienintelio protėvio palaipsniui realizuodami į juos įdėtą informaciją.

admin

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *